Vakar važiavome į Jurbarką - Luknės prosenelės mirties metines. Buvo iššūkis ir mums ir jai pačiai, nes reikėjo eiti i bažnyčią išklausyti mišių. Nežinojome kaip ji elgsis, ir buvome bet kada pasiruošę išeiti į lauką. Bet Luknė kaip visada mus nustebino :) išsėdėjo visas mišias ramiai - kai reikia atsistoja, kai reikia atsisėda, tik klauptis nesiklaupe :))) matyt bijojo susitept naujas kelnes :) apžiūrėjo visus bažnyčios paveikslus, pakibino aplink sėdinčias močiutes :) bet topas buvo tada, kai pirmą kartą sugrojo vargonai ir nustojo, ji pradėjo ploti :) matyt pasijautė koncerte :) po to, kai jau pamatė, kad nieks taip nedaro, nebekartojo plojimu tik ieškojo, kur čia groja :)
Kelionė buvo smagi, nei pavargo, nei pervargo, aplankė tėvelio pusės gimines - save parodė ir kitus apžiūrėjo :)
Grįžus namo buvo pilna įspūdžių :) pasakojo kiek daug karvių pakeliui matė, arkliukų, šuniukų, kačiukų :)
Tiesa, jau aišku, kad Badi - jos kalba - močiutė. Nes vakar jau ir močiutę Laimą vadino Badi :) šaukė per stalą Baaadyyyy, ir siuntė oro bučinius :) vnž privertėm įsimylėti visą giminę ir draugus savo meilumu...
pasipildė ir žodynas: jau pasako karvė, tik ta rrrr tokia neaiški. vietoj l dažnai sako j :) kaip kad ir mama myji tetį, gėjytė ir panašiai :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą