Praeitą savaitę buvo 8 metai kai miręs Luknės senelis. Važiavom į kapines. Kažkaip neatsargiai jai pasakėm kad važiuojam pas senelį, bet pas kitą, tai ji taip džiaugėsi, nestygo vietoj. Kaip supratau, galvojo, kad galės išdykauti, žaisti kaip ir su kitu seneliu. Taigi laukė užduotis kaip jai tai paaiškinti. Kai atėjom šalia kapo, ji pradėjo reikalauti senelio. Aiškinom, kad jis guli ten po žeme, bet viską mato iš ten, aukštai, iš dangaus. Kad gėlytes atnešėm, kad jam gražu būtų, o žvakutes uždegėm, kad šilčiau būtų. Kad jis viską mato ir jaučia, ir kad mato visus gerus ir blogus Luknės darbus. Nežinau kiek jį tai įsisąmonino, bet grįžtant namo kelis kartus pakartojo mums tą ką jai aiškinom.
Buvo truputį sunku.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą