Kartais Luknytės ožiukai pagauna tokį pagreitį, kad jau nebeaišku būna kaip su jais susitvarkyti. Taigis vieną vakarą jau ėmėmės griežtesnių priemonių - pastatėme į kampą. Ir neleidom iš jo išeiti tol, kol neatsiprašys močiutės. Vieną kartą lyg ir norėjo jau atsiprašyt, priėjo, ale principus mergina turi ohoho, apsisuko ir neatsiprašė. Po kokių penkių minučių matyt jau susiprato, kad mes rimtai nusiteikę, vis dėl to nuėjo ir atsiprašė, bet bučkio nedavė. Taigis Luknė susipažino su kampu.
***********
Šiandien dieną girdžiu kaip Luknė barasi ant savo avytės:
- aš tau sakiau kad negalima nuo žemės valgyti. niu niu niu , eisi dabar į kampą.
pro šoną žiūriu, kad nunešė savo avytę į kampą, kur pati stovėjo, ir padėjo. tada girdžiu:
- prašau žiūrėti ir sieną, arba atsiprašyk :))))))
nu juokiausi.... vadinasi tikrai įsisamonino kas tas kampas yra. to ir norėjom. 
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą