Negaliu atsistebėti, kaip Luknė draugauja su Aru. Anksčiau per kiekvieną susitikimą ji apsipildavo ašaromis, nes Aras vis kažką paimdavo ką jis nori, o mes liepdavom duoti, nes jis mažesnis (gal gėrio tame nėra, bet kitaip nesigaudavo), atsisėsdavo ant kėdutės, ant kurios ji ruošėsi sėsti ir visaip kitaip ją nervuodavo :DDD ale vis tiek su juo susitikt norėdavo :)
tai pagaliau išaušo diena, kai jie sutaria, draugauja, žaidžia, laksto, išdykauja be jokių barnių be nieko :) Ir Luknė jau vyresnė, supranta, kad reikia kartais nusileisti, o ir Aras paprotingėjo :)
vnž, kekvieną kartą žiūriu ir džiaugiuosi :) Kaip Luknė jį kartais pavadina - sako čia mano krikštobrolis :)
tai pagaliau išaušo diena, kai jie sutaria, draugauja, žaidžia, laksto, išdykauja be jokių barnių be nieko :) Ir Luknė jau vyresnė, supranta, kad reikia kartais nusileisti, o ir Aras paprotingėjo :)
vnž, kekvieną kartą žiūriu ir džiaugiuosi :) Kaip Luknė jį kartais pavadina - sako čia mano krikštobrolis :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą